Popiežiaus Pranciškaus vizitas

Popiežius Pranciškus: kalba kunigams, pašvęstiesiems, seminaristams

Šventojo Tėvo kalbų Lietuvoje vertimas, patvirtintas Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriato.
Oficialius tekstus kitomis kalbomis rasite www.vatican.va.

LIETUVA, Kauno katedra. 2018 m. rugsėjo mėn. 23 d.
Susitikimas su kunigais, pašvęstaisiais ir seminaristais

 

Brangūs broliai ir seserys, laba diena!

Visų pirma norėčiau išreikšti savo jausmą. Žvelgdamas į jus, už jūsų matau daug kankinių. Nežinomų kankinių. Nežinomų ta prasme, kad net nežinome, kur jie buvo palaidoti. Net ir kai kurie iš jūsų, su viena pasisveikinau*, žino, ką reiškia kalėjimas. Pirmiausia į galvą ateina vienas žodis – nepamirškite, saugokite atminimą. Esate kankinių vaikai. Tai – jūsų stiprybė. Ir pasaulio dvasia tenesako jums ką nors kita, kas skirtinga, nei tai, ką išgyveno jūsų protėviai. Prisiminkite savo kankinius. Imkite pavyzdį iš jų. Jie nebijojo. Kai šiandien kalbėjausi su vyskupais, su jūsų vyskupais, jie sakė: „Kaip būtų galima pradėti beatifikacijos bylą daugeliui tų, kurių dokumentų neturime, bet žinome, kad jie yra kankiniai?“ Tai paguodžia, buvo labai gera tai girdėti. Rūpinamasi tais, kurie mums paliko liudijimą. Jie – šventieji.

Vyskupas [Linas Vodopjanovas OFM, atsakingas už pašvęstąjį gyvenimą] kalbėjo be užuolankų –taip kalba pranciškonai. Jis sakė: „Šiandien dažnai ir įvairiais būdais mūsų tikėjimas yra išbandomas.“ Jis turėjo omenyje ne diktatorių persekiojimus, ne. „Kartą atsiliepę į pašaukimo raginimą, dažnai nebejaučiame džiaugsmo nei maldoje, nei bendruomeniniame gyvenime.“ Supasaulėjimo dvasia ir bodėjimasis viskuo, kas susiję su bendruomene, – tai antrosios kartos pagunda. Mūsų tėvai kovojo, jie kentėjo, buvo įkalinti, o mes galbūt neturime jėgų eiti pirmyn. Atkreipkite dėmesį į tai!

Laiške žydams raginama: „Prisiminkite ankstesnes dienas, nepamirškite savo protėvių“ (plg. 10, 32–39). Šį raginimą savo kalbos pradžioje skiriu jums.

Mano apsilankymas jūsų šalyje pažymėtas šiais žodžiais: „Kristus Jėzus – mūsų viltis.“ Besibaigiant šiai dienai aptinkame apaštalo Pauliaus tekstą, kuriame jis mus kviečia víltis ištvermingai. Jis mus kviečia víltis po to, kai paskelbė Dievo svajonę kiekvienam žmogui, dar daugiau – visai kūrinijai, kad „Dievą mylintiems viskas išeina į gera“ (Rom8, 28). Pažodžiui verčiant, jis viską „ištiesina“.

Šiandien norėčiau su jumis pasidalyti šiai vilčiai būdingais bruožais; tais, kuriais mes – kunigai, seminaristai, vienuoliai ir vienuolės – esame pašaukti gyventi.

Pirmiausia, prieš pakviesdamas mus víltis, Paulius tris kartus pamini žodį „dejuoja“: dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse (plg. Rom8, 22–23. 26). Dejuojama dėl sugedimo vergovės ilgintis pilnatvės. Šiandien būtų gera savęs paklausti, ar mumyse yra ta dejonė, ar priešingai, mūsų kūnuose jau niekas nebedejuoja, nebesiilgi gyvojo Dievo? Kaip sakė jūsų vyskupas, „nebejaučiame džiaugsmo nei maldoje, nei bendruomeniniame gyvenime“. Kai ištroškusi elnė baubdama ieško vandens, taip ir mes turėtume ieškoti Dievo gelmių, jo tiesos ir grožio. Brangieji, mes nesame „Dievo funkcionieriai“! Galbūt gerovės visuomenė mus persotino, perpildė paslaugų bei gėrybių… Ir galiausiai nuo visko apsunkome būdami pilni niekio; gal tai mus apsvaigina ar atpalaiduoja, tačiau mūsų nepripildo. Dar blogiau: nebejaučiame alkio. Būtent mes, specialiai pašvęstieji vyrai ir moterys, negalime sau leisti prarasti šios vidinės dejonės, širdies neramumo – ji tik Viešpatyje randa atilsį (plg. Augustinas, Išpažinimai I, 1, 1). Širdies neramumas. Jokia skubi informacija, jokia tiesioginė virtuali komunikacija negali pakeisti mūsų poreikio nusistatyti konkrečius ir ilgesnius momentus atkovojant, nes tam reikia nuolatinių pastangų, laiko kasdieniam dialogui su Viešpačiu per maldą ir adoraciją. Turime puoselėti Dievo troškimą, kaip rašė šventasis Kryžiaus Jonas: „Stenkis būti uolus maldoje, neapleisdamas jos net išorinio užimtumo metu. Ar valgydamas, ar gerdamas, kalbėdamasis su kitais ar ką kita darydamas, visada trokšk Dievo ir širdimi būk prie Jo prisirišęs“ (Patarimai siekiant tobulumo, 9b).

Ši dejonė taip pat kyla kontempliuojant mus supantį pasaulį. Tai pilnatvės šauksmas, kylantis dėl mūsų vargingiausiųjų brolių nepatenkintų poreikių, dėl jaunuolių, stokojančių gyvenimo prasmės, dėl senolių vienišumo ir piktnaudžiavimo kūrinija. Tai dejonė, siekianti sutelkti pastangas, idant paveiktume savo tautos, savo miesto įvykius ne darydami grupinį spaudimą ar rodydami galią, bet tarnaudami bendrajam gėriui. Mūsų tautos šauksmas turi mus jaudinti kaip Mozę, kuriam Dievas iš degančio krūmo apreiškė savo tautos kentėjimus (3, 9). Dievo balso klausymasis maldoje mus įgalina pamatyti, išgirsti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti. Tačiau taip pat turime jaudintis, kai mūsų tauta nustoja dejuoti, paliauja ieškoti troškulį malšinančio vandens. Tai momentas, kai reikia įžvelgti, kas užslopina mūsų tautos balsą.

Šauksmas, verčiantis mus ieškoti Dievo maldoje ir adoracijoje, yra tas pats, kuris mus daro jautrius mūsų brolių bei seserų skundui. Jie į mus „sudeda viltį“, todėl reikia, pradedant nuo įdėmios įžvalgos, organizuotis ir drąsiai bei kūrybiškai planuoti savo apaštalavimą. Mūsų buvimas tenebūna paliktas improvizacijai, bet autentiškai teatsiliepia į Dievo tautos poreikius ir taip tampa raugu maišyme (plg. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 33).

Apaštalas kalba ir apie ištvermę. Ištvermę kančioje, ištvermę darant gera. Tai reiškia susitelkti į Dievą, likti tvirtai Jame įsišaknijus, išlikti ištikimiems Jo meilei.

Jūs, kurie esate vyresnio amžiaus, – kaip čia galėčiau nepaminėti arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus – žinote, ką reiškia liudyti šią ištvermę kentėjimuose, ką reiškia „víltis, kai nėra jokios vilties“ (plg. Rom4, 18). Prieš jus naudota prievarta dėl to, kad kovojote gindami pilietinę bei religinę laisvę, šmeižtai, įkalinimai ir tremtys nepalaužė jūsų tikėjimo į Jėzų Kristų, istorijos Viešpatį. Todėl daug ką turite mums pasakyti ir daug ko pamokyti. Taip pat galite daug ką patarti, nesmerkdami menamo jaunesniųjų silpnumo. O jūs, jaunesnieji, kai patiriate mažų, drąsą atimančių nusivylimų ir užsisklendę savyje linkstate į elgseną bei užsiėmimus, nesuderinamus su jūsų pasišventimu, ieškokite savo šaknų ir žvelkite į kelią, kurį nuėjo vyresnieji. Matau, kad čia yra jaunimo. Pakartosiu, nes matau, kad čia yra jaunimo: o jūs, jaunesnieji, kai patiriate mažų, drąsą atimančių nusivylimų ir užsisklendę savyje linkstate į elgseną bei užsiėmimus, nesuderinamus su jūsų pasišventimu, ieškokite savo šaknų ir žvelkite į kelią, kurį nuėjo vyresnieji. Geriau pasirinkti kitą kelią, nei pasitenkinti vidutiniškumu. Tai jaunimui. Dar galite spėti, durys yra atviros. Būtent išmėginimai iškelia tai, kas būdinga krikščioniškai vilčiai. Jei mūsų viltis vien tik žmogiška, galime nusivilti ir būti nesėkmės sužlugdyti. Tačiau taip nėra su krikščioniška viltimi: išmėginimų žaizdre ji atnaujinama ir nuskaistinama.

Tiesa, kad dabar kiti laikai ir gyvename kitokiomis aplinkybėmis. Tačiau taip pat tiesa ir tai, jog šie patarimai geriausiai pasisavinami tada, kai patyrusieji sunkumus neužsisklendžia savyje, bet dalijasi jais naudodamiesi bendrystės momentais. Jų pasakojimai nėra kupini nei praėjusių laikų nostalgijos, tarsi anie būtų buvę geresni, nei užslėptų kaltinimų tiems, kurių emocinė sandara trapesnė. Mokinių bendruomenė gali veiksmingiau semtis ištvermės tuomet, kai geba – kaip tas Rašto aiškintojas – integruoti tai, kas nauja ir sena (plg. Mt13, 52), ir kai sąmoningai supranta, kad išgyventa istorija yra tarsi medžio šaknys, dėl kurių jis gali augti ir skleistis.

Galiausiai žvelgti į Jėzų Kristų kaip į mūsų viltį reiškia susitapatinti su Juo, bendruomeniškai būti Jo likimo dalininkais. Apaštalui Pauliui išganymas, kurio viliamės, neapsiriboja vien neigiamu aspektu – išlaisvinimu iš vidinio ar išorinio, istorinio ar eschatologinio vargo. Jis apie tai kalba kaip apie ypač teigiamą dalyką – dalyvavimą šlovingame Kristaus gyvenime (plg. 1 Tes5, 9–10), dalyvavimą Jo Karalystės garbėje (plg. 2 Tim4, 18), mūsų kūno atpirkimą (plg. Rom8, 23–24). Tai reiškia įžvelgti unikalaus ir nepakartojamo Dievo plano slėpinį, – plano kiekvienam iš mūsų. Nes niekas mūsų taip giliai nepažino ir nepažįsta kaip Dievas. Todėl Jis mus siunčia į tai, kas atrodo neįmanoma. Jis lažinasi nepasilikdamas galimybės suklysti, kad mes atspindėsime Jo Sūnaus paveikslą. Jis į mus sudėjo savo lūkesčius, o mes į Jį sudedame savo viltį.

Mes: šis „mes“ integruoja ir kartu pranoksta individualų „aš“. Viešpats mus kviečia, nuteisina ir pašlovina bendrai tokiu mastu, kad drauge apimama visa kūrinija. Daugybę kartų mes taip stipriai pabrėždavome asmeninę atsakomybę, kad bendruomeninis lygmuo tapdavo fonu, tik puošyba. Tačiau Šventoji Dvasia mus suburia, sutaiko mūsų skirtumus ir teikia naujų jėgų vykdyti Bažnyčios misiją (plg. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 131; 235).

Ši šventovė, kurioje esame susirinkę, yra pavadinta šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vardu. Abudu apaštalai suvokė, koks turtas jiems buvo patikėtas, abu skirtingu metu ir įvairiais būdais buvo pakviesti „irtis į gilumą“ (Lk5, 4). Visi esame Bažnyčios valtyje, nuolat trokšdami šauktisDievo, būti ištvermingi išmėginimuose ir laikytis Kristaus Jėzaus kaip mūsų vilties. Ir ši valtis atpažįsta savo kertinę misiją – skelbti garbę, kurios viliamės – savo tautos centre, Prisikėlusiame Kristuje esantį Dievą – garbę, kuri vieną dieną, visos kūrinijos su ilgesiu laukiama, apsireikš Dievo vaikuose. Štai iššūkis, kuris mus ragina: priesakas evangelizuoti. Tai mūsų vilties ir mūsų džiaugsmo priežastis.

Kaip dažnai sutinkame liūdnų kunigų ir vienuolių. Dvasinis liūdesys yra liga. Jie liūdni, nes nežino… Liūdni, nes neranda meilės, nėra įsimylėję: neįsimylėję Viešpaties. Jie atsisakė santuokos, šeimos gyvenimo ir norėjo sekti Viešpačiu. O dabar, atrodo, kad pavargo… Ir užplūsta liūdesys. Prašau, kai pasijusite liūdni, sustokite. Ir susiraskite išmintingą kunigą, išmintingą vienuolę. Jie išmintingi ne todėl, kad yra baigę universitetą, ne, ne dėl to. Išmintingi todėl, kad gebėjo eiti pirmyn mylėdami. Eikite ir paprašykite jų patarimo. Kai užslenka tas liūdesys, galime pranašauti: jei jis laiku nebus pagydytas, padarys iš jūsų „senbernius“ ir „senmerges“. Nevaisingus vyrus ir moteris. Bijokite šio liūdesio! Jį sėja velnias.

Šiandien tos marios, į kurių gelmę „turime irtis“, yra šios iškeliaujančios Bažnyčios visi nauji scenarijai ir nuolat nauji iššūkiai. Turime savęs iš naujo klausti: ko Viešpats iš mūsų prašo? Kas tos periferijos, kurioms labiausiai reikia mūsų buvimo, idant ten atneštume Evangelijos šviesą? (plg. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 20).

Kitaip, jei jūs nesidžiaugsite savo pašaukimu, kas patikės, jog Jėzus Kristus yra mūsų viltis? Tik mūsų gyvenimo pavyzdys parodys mūsų vilties Jame priežastį.

Yra dar vienas dalykas, susijęs su liūdesiu. Supainioti pašaukimą su įmone, su darbu įmonėje. Dirbu tą, darau aną, žaviuosi tuo… Esu laimingas, nes tai turiu. Bet rytojaus dieną ateina vyskupas, kitas ar tas pats, kitas vyresnysis ar vyresnioji ir tau sako: „Ne, palik šitą, eik kitur.“ Tai pralaimėjimo momentas. Kodėl? Nes tu suvoksi, kad ėjai klaidingu keliu. Suvoksi, kad Viešpats, kuris tave pašaukė mylėti, yra tavimi nusivylęs. Nes tu mieliau rinkaisi būti nenustygstančiu verteiva.

Pradžioje sakiau, kad gyvenimas sekant Jėzumi nėra funkcionieriaus ar funkcionierės gyvenimas. Tai gyvenimas, kupinas Viešpaties meilės ir apaštalinio uolumo dėl žmonių. Pateiksiu tokią karikatūrą. Ką daro kunigas funkcionierius? Turi savo darbo laiką, savo biurą, atidaro savo biurą tam tikrą valandą, dirba darbą, uždaro biurą. O žmonės lauke. Žmonės neprisiartina. Brangūs broliai ir seserys, jei nenorite būti funkcionieriai, pasakysiu jums vieną žodį – artumas! Artumas, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas į veidą su Viešpačiu. Ir arti, greta žmonių. „Bet, tėve, žmonės neateina…“ Eik jų ieškoti! „Šiandienos jaunimas neateina.“ Sugalvok ką nors: oratoriją, kur pabūtum su jais, jiems padėtumei. Artumas žmonėms. Ir artumas Viešpačiui tabernakulyje. Viešpats nori jūsų kaip tautos ganytojų, vyrų ir moterų. O ne valstybės klero tarnautojų. Po to pasakysiu kai ką seserims, bet vėliau.

Artumas reiškia gailestingumą. Šiame krašte, kur Jėzus apsireiškė kaip Gailestingasis Jėzus, dvasininkas negali nebūti gailestingas. Ypač klausykloje. Pagalvokite, kaip Jėzus priimtų šį žmogų (ateinantį išpažinties). Juk tą vargšelį jau pakankamai aptalžė gyvenimas! Leiskite jam patirti atleidžiančio Tėvo glėbį. Pavyzdžiui, jei negali duoti jam išrišimo, suteik jam brolišką ar tėvišką paguodą. Padrąsink jį eiti pirmyn! Patikink jį, kad Dievas viską atleidžia! Bet daryk tai su tėviška šiluma. Niekuomet nenuvyk nieko nuo klausyklos, niekuomet nenuvaryk šalin! „Žiūrėk, tu negali… aš dabar negaliu, bet Dievas tave myli, tu melskis, sugrįžk, ir pasikalbėsime apie gyvenimą…“ Šitaip. Artumas. Tai yra būti tėvu. Negi tau nerūpi tas nusidėjėlis, kad jį šitaip nuveji? Nekalbu apie tai, kas vyksta čia, nes jūsų nepažįstu. Kalbu apie kitas situacijas. Ir gailestingumas. Klausykla nėra psichiatro kabinetas. Klausykla nėra tam, kad knaisiotumės po žmonių širdis. Klausykla yra gailestingumo vieta. Dievo susitikimo su savo vaiku vieta.

Dėl to, brangūs kunigai, artumas jums taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias. O gailestingumo įsčios, žinote, kur gaunamos? Tabernakulyje.

O jūs, brangios seserys… Dažnai matome seseris, kurios yra šaunios, – visos seserys yra šaunios – bet plepa, plepa, plepa… Jūs paklauskite tos, kuris sėdi pirmoje vietoje kitoje pusėje, priešpaskutinė, ar turėjo laiko plepėti kalėjime, kai siuvo pirštines*. Paklauskit jos. Prašau, būkite motinos! Būkite motinos, nes jūs esate Bažnyčios ir Švč. Mergelės Marijos ikona. Ir kiekvienas, kuris jus mato, tegu mato mamą Bažnyčią ir mamą Mariją. Nepamirškite to. O mama Bažnyčia nėra „senmergė“. Mama Bažnyčia neplepa, ji myli, patarnauja, augina. Jums artumas reiškia būti motina: Bažnyčios ir Švč. Mergelės Marijos ikona.

Būti arti tabernakulio, melstis. Jausti tą sielos troškulį, apie kurį kalbėjau, ir būti kartu su kitais. Kunigiškoji tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas yra ne funkcionierių, o gailestingų tėvų ir motinų gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, senatvėje jūsų šypsena bus nuostabi ir jūsų akys žibės! Nes jūsų siela bus pilna švelnumo, romumo, gailestingumo, meilės, tėvystės ir motinystės. Ir melskitės už šitą vargšą vyskupą. Ačiū!

 

* Popiežius Pranciškus, atėjęs į Kauno arkikatedrą, pasisveikino ir kalbėjosi su ses. Nijole Sadūnaite, – red. past.