Popiežiaus Pranciškaus vizitas

Monikos Midverytės liudijimas, skambėjęs popiežiaus susitikimo su jaunimu metu

2018 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje, Katedros aikštė

Garbė Jėzui Kristui. Mano vardas Monika, man 30 metų.

Tikėjimo dovaną gavau iš močiutės, kuri nuo pat mažumės išmokė mane maldų, melsdavosi kartu vakarais ir vesdavosi į bažnyčią. Močiutė buvo besąlygiškos Dievo meilės man atspindys, iki galo likusi ištikima tikėjimui, daug dėl Viešpaties paaukojusi ir šventai numirusi.

Tačiau pradžioje mano tikėjimas buvo vaikiškas, neperkeisdavo širdies, o Gyvąjį Jėzų susitikau jau vėliau, būdama septyniolikos. Tuo metu mano širdis buvo pilna skausmo ir neapykantos. Nuo vaikystės turėjau labai komplikuotą santykį su tėčiu, jis supykęs impulsyviai pakeldavo prieš mane ranką, trenkdavo per veidą, kas mane labai stipriai įžeisdavo ir pažemindavo, todėl bėgant metams susiformavo didelis priešiškumas.

Pykau ir ant mamos, kodėl su juo neišsiskiria, bet dar buvo mažytė sesuo, kuriai reikėjo tėvo. Finansiškai visada gyvenome ganėtinai sunkiai, o subankrutavus tėčio statybų firmai, pasidarė visai prastai. Tėvas bandė nusižudyti ir pradėjo stipriai išgėrinėti, o mama rinkdavo butelius ir nešdavo priduoti, kad mane ir sesę galėtų išmaitinti. Noriu padėkoti mamai už tą begalinį pasiaukojimą ačiū tau, mama. Aš, negaudama pakankamai meilės šeimoje, bandžiau ją gauti kitoje aplinkoje, iš draugų. Norėdama patikti ir pritapti, bandžiau atitikti standartus, norėjau rengtis firminiais drabužiais, pradėjau kompanijose vartoti alkoholį. Tačiau tai nepadovanojo tikrų draugų ir nepadarė manęs laimingos. Viduje tik dar labiau tvenkėsi neapykanta, buvau net sukūrusi repo dainą, kurioje linkėjau tėvui mirties. Nusivylusi šeimos modeliu, linkau į feministines pažiūras, galvojau, kad būsiu karjeristė, nepriklausoma moteris.

Toje sunkioje situacijoje su mama nuėjome į pranciškonų parapiją. Joje pasitiko gyva bendruomenė, žmonės šypsojosi, kunigai buvo betarpiški, todėl norėjosi ten pasilikti. Po truputį Dievas pradėjo belstis į mano širdį. Užsirašiau į jaunimo chorą ir tarnystę su neįgaliais vaikais. Per veiklą susipažinau su pranciškoniškuoju jaunimu ir įsijungiau į broliją. Tuo metu Viešpats pradėjo stipriai gydyti mano žaizdas, ypač per adoracijas, kuriose verkdavau iš džiaugsmo, kad Dievas mane myli. Taip pat dideliu lūžiu tapo išpažintis. Jau kurį laiką supratau, kad, eidama tikėjimo keliu, negaliu neapkęsti savo tėčio. Per vieną išpažintį kunigas uždavė atgailą atsiprašyti tėčio už viską, ką esu jam blogo padariusi, už ką jį įskaudinusi per 18 metų. Ta atgaila pasirodė keista – juk aš buvau auka, aš jaučiausi įskaudinta! Bet giliai viduje supratau, kad tai duos vaisių, tai bus gera. Grįžusi iš katalikiškos stovyklos, susikaupiau ir atsiprašiau tėčio. Jis labai susijaudino, apsikabino mane ir pabučiavo.

Nuo to laiko ledai pradėjo tirpti, kol visai išnyko. Ir nors po to tėtis tapo visiškai priklausomas nuo alkoholio, vogdavo iš mūsų pinigus ir visaip meluodavo, tačiau niekada nebejaučiau jam neapykantos, tik gailestį ir daug melsdavausi už jo atsivertimą ir pasveikimą. Prieš penkerius metus jis nusižudė. Neįsivaizduoju, kaip būčiau šiandien gyvenusi, jeigu iki pat jo mirties būčiau laikiusi širdyje pyktį ir neapykantą. Tėvo savižudybė buvo smūgis, atrodė, jog bendros maldos su tikėjimo draugais nepasiekė tikslo, bet per dvasinius pokalbius atėjo aiškumas, kad jokia malda nenueina veltui ir kad galiu pasitikėti Dievo gailestingumu.

Žvelgdama iš perspektyvos matau, kokia svarbi mano tikėjimui buvo jaunimo bendruomenė. Net ir pažinusi Jėzų, viena vargiai būčiau atsilaikiusi. Tačiau atradau tikėjimo draugus, su kuriais kartu tarnavome, augome, glaudėmės vieni prie kitų. Nebereikėjo nieko vaidinti, niekam įtikti, Dievas parodė, kad materialinė gerovė ir firminiai ženklai yra niekis, kad tai tik daiktai, neatnešantys laimės ir nepripildantys širdies. Dievas išlaisvino iš noro būti karjeriste, atitikti standartus.

Dėkoju Dievui, kad Jis ištraukė mane iš tamsybių valdžios, iš pagiežos, iš liūdesio į savo nuostabią šviesą. Visai kitaip pamačiau pasaulį, tapau laimingu žmogumi, nepaisant kintančių emocijų ar ateinančių išbandymų. Tačiau net sunkiais momentais, kai širdyje susitvenkia tamsūs debesys ir atrodo, jog Dievas miega, žinau, kad svarbiausia, jog Jėzus yra mano gyvenimo valtyje.