Rugsėjo 9 d.
XXIII Eilinis Sekmadienis, B eilinis laikas E2
Mk 7, 31–37
Šiandienos Evangelijos ištraukoje pasakojama apie kurčnebylio pagydymą. Šis stebuklas rodo, pasak popiežiaus Pranciškaus, kaip Jėzus atkuria visa apimantį žmogaus ryšį su Dievu ir kitais žmonėmis. Stebuklas įvyksta Dekapolio srityje, t. y. pagonių krašte, todėl pas Jėzų atvestas kurčnebylis tampa simboliu netikinčio žmogaus, kuris ryžtasi kelionei tikėjimo link. Kurčnebylio kurtumas byloja apie jo negebėjimą klausytis ne tik žmonių žodžių ir juos suprasti, bet ir Dievo žodžio. O šv. Paulius mums primena, kad tikėjimas gimsta būtent iš klausymo (plg. Rom 10, 17).
Visų pirma Jėzus nusiveda šį žmogų toliau nuo minios: Jis nenori garsinti veiksmo, kurį ketina atlikti, taip pat nenori, kad Jo žodis būtų nuslopintas aplinkinių kalbėjimo ir triukšmo. Dievo žodžiui, kurį mums perduoda Jėzus, reikia tylos, kad būtų priimtas kaip žodis, kuris gydo, sutaiko ir atkuria bendravimą.
Kiti du Jėzaus veiksmai – Jo prisilietimas prie kurčnebylio ausų ir liežuvio – skirti tam, kad būtų atkurtas santykis su žmogumi, kuriam kelias bendrauti yra užkirstas. Stebuklas, kurio Jėzus prašo Tėvą, yra dovana iš viršaus, būtent todėl Jis pakelia akis į dangų ir meldžia: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia (plg. 35 eil.).
Dievas neužsisklendžia, Jis atsiveria ir kuria ryšį su žmonija. Jis peržengia begalinio skirtingumo tarp Savęs ir mūsų bedugnę ir ateina pas mus. Tam, kad galėtų bendrauti su žmogumi, Dievas tampa žmogumi: tampa regimas Sūnaus asmenyje, Žodyje, kuris tapo kūnu. Jėzus yra „didis tiltų statytojas“, kuris savyje pastato didžiulį visa apimančios bendrystės su Tėvu tiltą, – sako popiežius.
Ši Evangelija kalba ir apie mus – mes dažnai užsisklendžiame, užsidarome savyje, sukuriame daugybę neprieinamų ir nesvetingų salų. Net patys pamatiniai žmogiškieji santykiai kartais sukuria tokią aplinką, kurioje nepajėgiama atsiverti: uždara pora, uždara šeima, uždara grupė, uždara parapija, uždara tauta… Ir tai ne iš Dievo, tai mūsų nuodėmė, – sako popiežius.
Krikščioniškojo gyvenimo pradžioje, per krikštą, Jėzui palietus mūsų ausis ir liežuvį ir pasakius „Effata!“, tai yra „Atsiverk!“, buvome pagydyti iš egoizmo kurtumo bei uždarumo tylos ir tapome didelės Bažnyčios šeimos nariais. Todėl mes galime klausytis Dievo žodžio ir nešti jį tiems, kurie niekad jo nesiklausė, arba tiems, kurie jį pamiršo ir palaidojo po pasaulio rūpesčių ir apgavysčių erškėčiais.
Tekstas parengtas remiantis 2015 m. rugsėjo 6 d. Šv. Petro aikštėje popiežiaus pasakytu Evangelijos komentaru.