Rugpjūčio 12 d.
XIX Eilinis Sekmadienis, B eilinis laikas E2
Jn 6, 41–51
Jau kelis sekmadienius Mišių liturgijoje skaitoma trumpa ištrauka iš Evangelijos pagal Joną šeštojo skyriaus, kuriame iš pradžių kalbama apie Duonos padauginimo stebuklą, o po to Jėzus aiškina šio ženklo prasmę.
Žmonės ieško Jėzaus, žmonės jo klauso, nes juos nepaprastai paveikia padarytas stebuklas. Jie norėtų paskelbti Jėzų karaliumi. Tačiau kai Jėzus pasako, kad jis yra tikroji Dievo dovanojama duona, daugelis nesupranta, piktinasi ir ima prieš jį murmėti. „Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ Tačiau Jėzus atsako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia,“ ir priduria: „Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.“
Jėzaus pasakyti žodžiai stebina ir verčia susimąstyti, – sako popiežius Pranciškus. – „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia.“ Šie žodžiai mus įveda į tikėjimo dinamiką, kuri yra santykis tarp asmenų, kuri yra visų mūsų santykis su Jėzumi. Čia esminį vaidmenį atlieka Tėvas ir, žinoma, Šventoji Dvasia, nors ji čia ir neminima. Jei norime tikėti Jėzų, negana tik jį sutikti, negana tik skaityti Šventąjį Raštą, Evangeliją. Tai yra svarbu, bet nepakankama, net jei ir būtume tokio stebuklo kaip duonos padauginimas liudininkai. Daugelis iš Jėzų sekusios minios girdėjo jo žodžius, matė stebuklingai padaugintą duoną, bet neįtikėjo. Priešingai, ėmė murmėti prieš Jėzų ir jam priekaištauti. Ir aš savęs klausiu, – sako popiežius Pranciškus. – Kodėl taip yra? Ar Tėvas jų nepatraukė prie savęs? Taip atsitiko dėl to, kad jų širdys buvo uždaros Šventosios Dvasios veikimui. Tad, jei tavo širdis uždara, tikėjimas į ją nepatenka. Dievas Tėvas nori mus visus patraukti pas Jėzų, tačiau mes užsidarome, nesileidžiame patraukiami. Tikėjimas kaip mažas grūdelis sudygsta širdyje tik tuomet, kai leidžiame, kad Tėvas mus patrauktų pas Jėzų, kai einame į susitikimą su Juo atvira širdimi, be jokių išankstinių nusistatymų, kai Jo veide atpažįstame Dievo veidą, Jo žodžiuose – Dievo Žodį, kai veikiant Šventajai Dvasiai tarp mūsų ir Jėzaus užsimezga toks pat asmeninis bendravimas, koks Jėzų sieja su Tėvu. Tuomet mes gauname tikėjimo dovaną.
Jei šitaip tikime, – sako popiežius Pranciškus, – tuomet galime suprasti Jėzaus mums dovanojamos „Gyvybės duonos“ prasmę, suprasti, ką reiškia Jėzaus pasakyti žodžiai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Jėzaus kūne – tai yra konkrečiame Jėzaus žmogiškume – yra visa Dievo meilė, kuri yra Šventoji Dvasia. Kas leidžia, kad ši meilė jį patrauktų pas Jėzų, tam jis suteikia tikėjimą ir amžiną gyvenimą.
Švenčiausioji Mergelė Marija buvo pirmasis žmogus, kuris įtikėjo. Ji į save priėmė žmogumi tapusį Dievą. Mokykimės iš jos džiaugtis tikėjimo dovana. Ši dovana niekada negali būti mūsų privati nuosavybė. Turime ja dalytis su kitais „dėl pasaulio gyvybės“, – sako popiežius Pranciškus.
Tekstas parengtas remiantis 2015 m. rugpjūčio 9 d. Petro aikštėje popiežiaus pasakytu Evangelijos komentaru.