Šventojo Tėvo kalbų Lietuvoje vertimas, patvirtintas Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriato
Oficialius tekstus kitomis kalbomis rasite www.vatican.va.
LIETUVA, Kauno Santakos parkas. 2018 m. rugsėjo mėn. 23 d.
Šv. Mišios
Šventasis Morkus dalį savo Evangelijos skiria į mokinius nukreiptam mokymui. Atrodo, tarsi pusiaukelėje į Jeruzalę Jėzus norėtų, kad savieji atnaujintų savąjį pasirinkimą visiškai suprasdami, jog sekimas Juo apims ir išbandymų, ir skausmo momentus. Evangelistas pasakoja tą Jėzaus gyvenimo laikotarpį primindamas, kad Jėzus tris kartus pranašavo apie savo kančią; o jie tuos tris kartus išreiškė savo sutrikimą ir pasipriešinimą, bet Viešpats visus šiuos tris kartus norėjo juos mokyti. Ką tik girdėjome iš šių trijų antrąją pranašystę (Mk 9, 30–37).
Krikščionio gyvenimas visuomet eina per kryžiaus momentus, ir kartais atrodo, kad niekada nesibaigs. Praėjusios kartos buvo paženklintos okupacijos randų, ištremtųjų kančios, netikrumo dėl negrįžusiųjų, įskundimų ir išdavystės gėdos. Išminties knyga mums kalba apie persekiojamą teisųjį, patiriantį užgaules ir kančias vien tik dėl to, kad yra geras (plg. 2, 10–20). Kiek daug iš jūsų galėtų perskaitytą ištrauką papasakoti pirmuoju asmeniu arba per giminės istorijas. Kiek daug iš jūsų matė svyruojant tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo jūsų apginti; to, kad likote Jam ištikimi, nepakako, kad Jis įsikištų į jūsų istoriją. Kaunas pažįsta tą tikrovę; visa Lietuva tai gali paliudyti su šiurpuliu vien tik paminėjus Sibirą arba getus Vilniuje, Kaune ar kitur; visi vienbalsiai su apaštalu Jokūbu gali sakyti jo laiško, kurį ką tik girdėjome, žodžiais: geidžia, žudo, pavydi, kovoja ir kariauja (plg. 4, 2).
Tačiau mokiniai nenorėjo, kad Jėzus kalbėtų jiems apie kančią ir kryžių; jie nieko nenori žinoti apie išbandymus ir sielvartą. Ir šventasis Morkus primena, kad jie buvo susirūpinę kitais reikalais: grįždami namo ginčijosi, kuris iš jų yra didžiausias. Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitusi elgsena tų, kurie nepajėgia išgydyti savo istorijos atminties ir galbūt būtent todėl nėra pasirengę įsipareigoti šiandienos darbui. Todėl ir diskutuojama, kuris labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių už kitus gauti privilegijų. Šitaip paneigiame mūsų istoriją, „kuri yra garbinga kančiomis, viltimi, kasdiene kova, tarnystei sunaudotu gyvenimu, nuolatiniu sunkiu darbu“ (Apašt. parag. Evangelii gaudium, 96). Tai bevaisė ir tuščia nuostata – atsisakant dalyvauti dabarties kūrime, prarandant ryšį su mūsų tikinčiosios liaudies iškentėta tikrove. Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie vertina tik iš išorės ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reikėtų daryti“ (plg. ten pat).
Jėzus, žinodamas, ką jie galvoja, pasiūlo jiems priešnuodį nuo šių kovų dėl valdžios ir aukos atmetimo; o kad suteiktų iškilmingumo tam, ką nori pasakyti, atsisėda kaip Mokytojas, pašaukia juos ir padaro gestą: centre pastato vaiką; berniuką, kuris paprastai užsidirbdavo smulkiųjų atlikdamas darbus, kurių niekas nenorėjo daryti. Ką čia šiandien, šį sekmadienio rytą, Jis pastatytų į centrą? Kas bus tarp mūsų tie mažiausieji, tie vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose Nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko duoti mainais, kad būtų apmokėta už mūsų pastangas ir savęs apribojimą? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Tarp jų“ reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, jog „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Be kovos dėl dėmesio, be aplodismentų, be noro būti pirmiems.
Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos paribiuose. Tačiau žinome, kad tas išėjimas kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj būgštavimus ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusįjį kelkraštyje. Kartais reikės elgtis kaip sūnaus palaidūno tėvui, kuris laukia prie durų jo grįžtančio, kad galėtų jas atidaryti, kai tik sūnus ateis (plg. ten pat, 46); arba kaip mokiniams, turėjusiems išmokti, kad rūpinantis mažutėliu priimamas pats Jėzus.
Tad būtent todėl esame čia, trokštame priimti Jėzų Jo žodyje, Eucharistijoje, mažuosiuose. Priimti, kad Jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų dabartyje, kuri mus nuolat įkvepia savo iššūkiais ir ženklais. Kad sektume kaip mokiniai, nes visa, kas žmogiška, nėra svetima Kristaus mokinių širdžiai, ir tokiu būdu jaučiame, kaip mūsų savastimi tampa džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač vargstančiųjų ir kenčiančiųjų (plg. Vatikano II Susirinkimo past. konst. Gaudium et spes, 1). Dėl šios priežasties ir dėl to mes kaip bendruomenė esame tikrai ir glaudžiai susiję su žmonija – su šio miesto ir visos Lietuvos žmonėmis – ir su jos istorija (plg. ten pat), norime dovanoti gyvenimą tarnaudami ir džiaugdamiesi ir tokiu būdu skelbti visiems, kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis.