Rugsėjo 2 d.
XXII Eilinis Sekmadienis, B eilinis laikas E2
Mk 7,1–8.14–15.21–23
Evangelijos pagal Morkų ištraukoje kalbama apie Jėzaus diskusiją su fariziejais ir Rašto aiškintojais. Diskutuojama apie „prosenių paprotį“, kurį Jėzus, remdamasis pranašu Izaiju, vadina „žmonių išgalvotais priesakais“. Pasak popiežiaus, jie niekada neturėtų būti keliami aukščiau „Dievo įsakymo“.
Komentuodamas Evangelijos ištrauką popiežius Pranciškus priminė, kad tradicinės normos, apie kurias čia kalbama, susijusios ne vien su Mozei apreikštais Dievo įsakymais. Tarp jų buvo ir daugybė įvairių smulkių taisyklių. Jos taikytos labai skrupulingai ir laikytos tikro religingumo išraiška. Todėl tas smulkmeniškas taisykles pažeidę Jėzaus mokiniai tuoj pat susilaukė priekaištų. Jėzaus atsakymas skamba kaip pranašystė: „Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“ Girdėdami šiuos žodžius, mes gėrimės savo Mokytoju. Girdime ir jaučiame, kad Jame glūdi tiesa ir jo išmintis vaduoja mus iš prietarų.
Tačiau dėmesio! – sako popiežius. Jėzus ir mus nori įspėti: negana išoriškai laikytis taisyklių, kad būtume geri krikščionys. Kaip tąkart fariziejams, taip ir mums gresia pavojus jaustis viską teisingai darantiems arba, dar blogiau, manyti, kad esame geresni už kitus vien dėl to, kad laikomės visų taisyklių, o tuo pat metu nemylime artimo, esame kietaširdžiai ir išdidūs. Nebūtų prasmės vien paraidžiui laikytis įsakymų, jei nesikeistų mūsų širdis, jei įsakymų laikymasis netaptų troškimu sutikti Dievą jo Žodyje, maldoje, jei nesiektume teisingumo ir taikos, nepadėtume vargstantiems ir persekiojamiems žmonėms.
Mes visi, gyvenantys savo bendruomenėse, parapijose, savo miestų rajonuose, puikiai suprantame, – sako Pranciškus, – kiek daug žalos Bažnyčiai padaro ir kaip papiktina žmonės, kurie skelbiasi esą geri katalikai, dažnai eina į bažnyčią, o kasdieniame gyvenime nesirūpina šeima, apkalba kitus. Jėzus tai smerkia, nes tokia laikysena priešinga krikščioniškam liudijimui.
Jėzus atkreipia mūsų dėmesį ir į gilesnius dalykus: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“ Šitaip Jėzus pabrėžia vidaus, širdies pirmumą. Išoriniai dalykai nepadarys mūsų nei šventų, nei nešventų. Tik širdyje gimsta mūsų ketinimai, pasirinkimai, troškimas daryti viską dėl Dievo meilės. Išorinė laikysena yra to, kas nuspręsta širdyje, pasekmė. Gėrio ir blogio riba yra ne žmogaus išorėje, bet viduje. Galime paklausti: kur tavo širdis? Jėzus sako: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“ Kas yra mano lobis? Jėzus, Jo mokymas? Jei taip, vadinasi širdis gera. O jei mano lobis yra kas kita? Dėl to širdžiai visada reikia apsivalyti, atsiversti. Kitaip ir mūsų rankos bus nešvarios, ir mūsų lūpos negalės nuoširdžiai kalbėti apie meilę. Tik švarios lūpos gali tarti atleidimo žodžius. O tai įmanoma tik nuoširdžiai apvalius savo širdį.
Tekstas parengtas remiantis 2015 m. rugpjūčio 30 d. Petro aikštėje popiežiaus pasakytu Evangelijos komentaru.