Rugpjūčio 26 d.
XXI Eilinis Sekmadienis, B eilinis laikas E2
Jn 6, 60–69
Šiandien baigiame skaityti šeštąjį Evangelijos pagal Joną skyrių, kuriame Jėzus kalba apie Gyvybės duoną.
Jėzui baigiant kalbėti matome, kad žmonių entuziazmas blėsta išgirdus, jog Jis yra duona, nužengusi iš dangaus, ir duoda savo kūną kaip maistą, o kraują kaip gėrimą. Susirinkusiai miniai atrodo, kad šie žodžiai byloja apie pralaimėjimą ir nėra verti Mesijo. Kai kurie žmonės yra įsitikinę, jog Jėzus, jų lauktasis Mesijas, turi kalbėti ir elgtis taip, kad Jo misija iškart būtų sėkminga. Ir čia jie klysta: jie neteisingai suvokia Mesijo pašaukimą! Netgi mokiniams sunku suprasti Jėzaus žodžius. Jie sako: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
Tačiau iš tiesų mokiniai gerai suprato Jėzaus kalbą, – sako popiežius Pranciškus. Jie taip gerai ją suprato, kad nenorėjo jos klausytis, nes ta kalba sukėlė mąstysenos krizę. Jėzaus žodžiai visada sukelia krizę, ypač pasaulio dvasios, supasaulėjimo akivaizdoje. Tačiau Jis pasiūlo ir raktą, padedantį įveikti sunkumus. Šį raktą sudaro trys elementai. Pirma – tai dieviškoji Jėzaus kilmė: Jėzus nužengė iš dangaus ir sugrįš „kur jis buvo pirmiau“. Antra – Jėzaus žodžius įmanoma suprasti tik padedant Šventajai Dvasiai, kuri „teikia gyvybę“. Tik Šventosios Dvasios dėka įmanoma pažinti Jėzų. Trečia – pagrindinė Jo žodžių nesupratimo priežastis yra tikėjimo stoka: „Kai kurie iš jūsų netiki.“ Ir iš tiesų, „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė“. Nors ir matydamas, kad kai kurie mokiniai Jį palieka, Jėzus nenuolaidžiauja ir nesušvelnina savo žodžių, bet, priešingai, klausdamas Dvylikos „gal ir jūs norite pasitraukti?“ skatina aiškiai apsispręsti būti su Juo arba trauktis.
Po šių žodžių girdime visų apaštalų vardu Petro ištartą išpažinimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ Jis nesako: „Kur mes eisime“, bet sako: „Pas ką mes eisime“. Čia kalbama ne apie pradėto darbo atsisakymą, bet apie ištikimybę Asmeniui. Ištikimybė Dievui – tai ištikimybė Asmeniui, su kuriuo einame vienu keliu. Tas asmuo yra Jėzus. Viskas, ką mums duoda pasaulis, nepasotina begalybės troškimo. Mums reikia Jėzaus, reikia būti su Juo, maitintis prie Jo stalo, maitintis amžinojo gyvenimo žodžiais. Tikėti Jėzų – tai statyti Jį į savo gyvenimo centrą, kad jis būtų mūsų gyvenimo prasmė. Kristus yra ne priedas, bet „gyvybės duona“, pagrindinis maistas. Susisieti su Juo tikėjimo ir meilės ryšiais nereiškia būti pavergtiems, tai reiškia būti iš tiesų laisviems.
Šventasis Tėvas kviečia kiekvieną savęs paklausti: Kas man yra Jėzus? Vardas? Idėja? Istorinė asmenybė? Ar tas, kuris mane myli, už mane atidavė gyvybę ir keliauja kartu su manimi? Kas tau yra Jėzus? Ar tu esi su Jėzumi? Ar stengiesi geriau susipažinti su Jo mokymu? Ar kasdien skaitai Evangeliją, kad geriau Jį pažintum? Ar turi kišenėje ar rankinėje mažą Evangelijų knygelę? Kuo daugiau laiko praleidžiame su Juo, tuo labiau stiprėja mūsų troškimas būti su Juo. Kiekvienas sau tyliai širdyje atsakykime į klausimą: „Kas man yra Jėzus?“
Tekstas parengtas remiantis 2015 m. rugpjūčio 23 d. Petro aikštėje Popiežiaus pasakytu Evangelijos komentaru.