Prisimenu, kaip prieš 25 metus Lietuva sulaukė labai svarbaus svečio – popiežiaus Jono Paliaus II. Laukėme, ir jei tik galėjome, jį pasitikome. Pasitikau Šventąjį Tėvą ir aš. Tuomet buvau dar vaikas, bet puikiai supratau, kad tai bus svarbus apsilankymas.
Vaikystėje sutiktas Jonas Paulius II
Važiavome į Kryžių kalną, atsimenu, tamsoje. Vadinasi – naktį. Laukiau šios kelionės, todėl ir miego trūkumas ar kiti kelionės nepatogumai negąsdino. Kryžių kalną pasiekėme švintant, bet tai atmintyje išbluko – atsimenu geriausiai tai, ko laukiau ir sulaukiau!
Žmonių buvo labai daug. To laukimo nelabai ir pamenu, bet akimirka, kai išvydau popiežių Joną Paulių II buvo nepamirštama… Visai šalia, gal poros žingsnių atstumu, jis pravažiavo mojuodamas, šiltai šypsodamasis ir laimindamas. Jam mojavome ir mes!
Tai žmogus, kurį buvau mačiusi tik per televiziją, kurio sveikinimų klausiausi mūsų parapijoje, tąkart buvo visai čia pat. Tuomet telefonų ir fotoaparatų neturėjome. Tos akimirkos neužfiksavome, bet ji išliko atmintyje. Kiekvienam vis kitaip, bet su nepamirštamu džiugesiu ir ypatingu jausmu. Ir šis nenusakomas jausmas mus vienijo.
Noras pamatyti ir išgirsti Joną Paulių II išliko ir vėliau. Todėl nenuostabu, kodėl po kalėdinių ar velykinių šv. Mišių rytais skubėdavome namo, kad popiežių vėl pamatytume, kad ir per televizorių, vėl iš jo lūpų išgirstume lietuvišką pasveikinimą!
Meldėsi su Benediktu XVI
Gyvą Šventojo Tėvo sveikinimą išgirdau ir vėliau, jau pati stovėdama Šv. Petro aikštėje Vatikane. Taip, popiežių pamačiau ir sutikau nuvažiavusi į Italiją. Tik šįkart – jau būdama studentė mojavau popiežiui Benediktui XVI 2006-ųjų pavasarį.
Išgirdusi kvietimą, leidausi į piligriminę kelionę paminėti Jono Pauliaus II mirties metinių ten, iš kur jis visam pasauliui ir siųsdavo taip laukiamus sveikinimus, iš kur jis mus laimindavo, kur melsdavosi. Vatikane meldėmės su popiežiumi Benediktu XVI. Tuomet akimirka taip pat buvo nepamirštama, nes vėl pamačiau popiežių, kuris kiekvieną atvykusį sveikino ir laimino, kartu meldėsi. Vėl visi buvome kartu.
Buvome piligrimai – gal ne iki galo pailsėję ar išsimiegoję, tačiau išmokę ar besimokantys pagalvę pakišti ne po savo, bet po kaimyno galva. Tai mus ir vienijo, nes visi buvome bendruomenė, jaučianti gerumą, draugiškumą ir vienas kito supratimą.
Švęsti su Pranciškumi
Švęsti Gailestingumo jubiliejų 2016 metais visus kvietė popiežius Pranciškus. Jo kvietimą išgirdau ir vėl vykau į Vatikaną, Šv. Petro aikštę, kur vyko popiežiaus bendroji audiencija.
Būdama spalvingoje piligrimų minioje pamačiau popiežių! Ta akimirka buvo nepakartojama, kai laimindamas susirinkusiuosius jis pravažiavo visai pro šalį. Širdis pradėjos plakti smarkiau, gaudėme kiekvieną popiežiaus žodį, skirtą čia atvykusiems žmonėms. Kiekvienam iš mūsų buvos skirtas popiežiaus kreipimasis. Tik reikėjo jį išgirsti.
Kaip sakė bendrakeleivė, viena yra jį pamatyti ar išgirsti per televiziją, o kita – pačiai ten būti, kur Bažnyčios vadovas labai artimai bendrauja, atrodo, mojuoja kiekvienam atskirai. Pamatai, kad popiežius taip pat yra paprastas žmogus, su kiekvienu bendraujantis ir į kiekvieną besikreipiantis visiems suprantama kalba. Vėl kitaip tu pamatai patį tikėjimą ir suartėji su Dievu. Pamatai, kad Dievas tikrai yra arti tavęs.
Pažvelgusi į susitikimus su popiežiumi, į kiekvieną atskirai ir į visus kartu, klausiu savęs ne tik, koks jausmas aplanko, sutikus Šventąjį Tėvą.
Ką duoda Popiežiaus sutikimas? Ką aš išsinešu iš šio susibūrimo?
Visų pirma – bendruomenę, narystę ir buvimą kartu. Tai yra Bažnyčia, kurios vadovas, atvykęs į mūsų šalį, ir aplankys kiekvieną iš mūsų.
Lina Vaitiekūnaitė
