Rugpjūčio 5 d.
XVIII Eilinis Sekmadienis, B eilinis laikas E2
Jn 6, 24–35
Po duonos padauginimo stebuklo žmonės ėmė ieškoti Jėzaus ir galiausiai jį surado netoli Kafarnaumo. Jėzus, gerai suprasdamas motyvą, kodėl žmonės taip entuziastingai jį seka, jiems sako: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties“ (Jn 6, 26). Iš tiesų tie žmonės eina paskui jį dėl duonos, kurią vieną dieną anksčiau jis padaugino, kad numalšintų jo alkį. Jie nesuprato, kad toji duona, skirta daugeliui, buvo Jėzaus meilės išraiška.
Jiems buvo svarbesnė duona, o ne jos davėjas. Matydamas tokį dvasinį aklumą, Jėzus pabrėžia, kad reikia žiūrėti giliau: ne tik matyti gautą dovaną, bet ir atrasti bei pažinti Tą, kuris jiems duoda duonos. Priimdami duoną, žmonės gali joje rasti tą, kuris jiems ją dovanoja, tai yra Dievą. Tai kvietimas atsiverti naujai perspektyvai, rūpintis ne tik kasdieniais poreikiais pavalgyti, apsirengti, siekti karjeros, sėkmės. Jėzus kalba apie kitą, negendančią duoną. Kviečia jos siekti ir ją priimti, ragindamas: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Jėzus ragina siekti išganymo, susitikimo su Dievu.
Šiais žodžiais Jėzus mums nori pasakyti, kad greta fizinio alkio žmogus jaučia ir kitą, didesnį alkį – visi tą alkį jaučiame,– kurio negali numalšinti paprastas maistas. Tai gyvybės alkis, amžinybės alkis, kurį tik Jėzus gali numalšinti, nes jis yra „gyvybės duona“. Jėzus nepanaikina būtinumo rūpintis kasdiene duona, siekti to, kas kasdienį gyvenimą padaro geresnį, pažangesnį. Jėzus primena, kad tikroji mūsų žemiškojo gyvenimo prasmė paaiškės pabaigoje, amžinybėje, kai susitiksime su Juo, kuris yra ir dovana, ir dovanos davėjas. Žmogiškasis gyvenimas su jo skausmais ir džiaugsmais turi būti gyvenamas neišleidžiant iš akių amžinybės – galutinio susitikimo su Juo. Jei galvojame apie tą didįjį susitikimą, apie tą didžiąją dovaną, tuomet mažas kasdienio gyvenimo dovanas, taip pat kančią ir rūpesčius, matome to galutinio susitikimo vilties šviesoje.
„Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Tai nuoroda į Eucharistiją – didžiausią dovaną, kuri pasotina sielą ir kūną. Susitikimas su Jėzumi – „Gyvybės duona“ – ir jo priėmimas suteikia prasmę ir viltį mūsų dažnai vingiuotam kasdienio gyvenimo keliui. Kartu su „gyvybės duona“ mums yra duota užduotis, skelbiant Evangeliją, padėti savo broliams numalšinti juos kamuojantį dvasinį ir fizinį alkį. Broliška vienybe ir solidarumu su kitais žmonėmis liudykime Kristų ir jo meilę žmonėms.
Švenčiausioji Mergelė tepadeda mums ieškoti jos Sūnaus Jėzaus ir juo sekti. Jis yra negendanti gyvybės duona, kuria sotinamės amžinajam gyvenimui.
Tekstas parengtas remiantis 2015 m. rugpjūčio 2 d. Petro aikštėje popiežiaus pasakytu Evangelijos komentaru.